Asmenys be pilietybės
Pilietybės beieškant
Pilietybė – tai teisinis asmens ir valstybės ryšys. Pilietybės neturėjimas - tai tokia būsena, kai nė viena pasaulio valstybė asmens nelaiko savo piliečiu. Nors kartais asmenys be pilietybės tuo pat metu yra ir pabėgėliai, tačiau dažniausiai jie priklauso dviem skirtingoms grupėms, kuriomis rūpinasi JTVPK.
Žmonės pilietybės neturi dėl daugelio priežasčių, tokių, kaip tautinių mažumų diskriminacija nacionaliniuose įstatymuose, nesugebėjimas suteikti pilietybės visiems gyventojams, šaliai tapus nepriklausoma ir teisiniai konfliktai tarp vyriausybių.
Tai didelė problema, kurią patiria maždaug 12 milijonų žmonių visame pasaulyje, kuri daro itin žalingą poveikį asmenų gyvenimui. Pilietybės turėjimas būtinas, norint pilnai dalyvauti visuomenės gyvenime ir mėgautis visomis žmogaus teisėmis.
Žmogaus teisės užtikrinamos visiems, tačiau tam tikros teisės, tokios kaip balsavimo teisė, suteikiamos tik piliečiams. Dar didesnį nerimą kelia tai, kad dar daugiau asmenų be pilietybės teisių yra pažeidinėjama realiame gyvenime – jie negali gauti tapatybės dokumentų, gali būti sulaikyti, nes neturi nė vienos valstybės pilietybės, be to, jiems gali būti nepasiekiamos mokslo ir sveikatos priežiūros paslaugos arba neleidžiama įsidarbinti.
Atsižvelgdama į problemos rimtumą, Jungtinių Tautų organizacija 1954m. priėmė Konvenciją dėl asmenų be pilietybės padėties.
Tačiau ši problema gali būti išspresta tik pasitelkus tinkamus nacionalinius įstatymus ir taikant universalias gimimo registracijos procedūras. JTVPK organizacijai yra suteikti įgaliojimai dirbti kartu su šalių vyriausybėmis siekiant užkirsti kelią šios problemos atsiradimui, nagrinėjant asmenų be pilietybės atvejus ir ginant jų teises. Pirmasis žingsnis, kurį turi žengti valstybės – 1961m. Konvencijos dėl asmenų be pilietybės skaičiaus sumažinimo ratifikavimas ir įgyvendinimas.
